E. M. Forster: „Kambarys su vaizdu“

Knyga

Florencija, praėjusio amžiaus pradžioje: Švietimo kelionėje jaunoji anglų mergina Lucy Honeychurch įsimylėjo drąsią laisvą dvasią Džordžą Emersoną. Jos pusbrolis, kuris lydi Lucy kaip paprastą chaperoną, yra pasipiktinęs: nes šis žmogus ją laiko socialiai visiškai netinkamu. Greitai ji grįžta į Angliją su Lucy; ten ji turėtų įsitraukti į gerai auginamą, bet labai nuobodu Cecil Vyse. Tačiau nė vienas iš dalyvių neįvertino likimo ir jausmų galios. Mažiausiai Lucy pati.

Dėl subtilaus ironijos ir lengvumo Edward Morgan Forster atmetė griežtus Viktorijos visuomenės būdus ir tuščias konvencijas.

Autorius

Edward Morgan Forster (1879-1970) laikomas vienu svarbiausių XX a. Anglų rašytojų. Jo romanas „Kambarys su vaizdu“ buvo ištikimai imituojamas 1985 m., vaidino Helena Bonham Carter ir Julian Sands, ir gavo tris Oskarus. Forsterio literatūros laimėjimai yra „Matydamas Howard's End“, „Angelai ir kvailiai“ ir „Indijos paieška“.

ChroniquesDuVasteMonde Book Edition užsakymas „Die Liebesromane“

Užsisakykite visą „ChroniquesDuVasteMonde“ knygos leidimą „Die Liebesromane“ čia mūsų parduotuvėje ir sutaupykite daugiau nei 40 eurų, palyginti su vienu pirkimu.

„Leseprobe“ kambarys su vaizdu

Pensionas „Bertolini“ „„ Signora “neturėjo teisės, - sakė Miss Bartlett nežmoniškai,„ jokiu būdu! Ji pažadėjo mums į pietus nukreiptus kambarius su gražiais vaizdais, o dabar jie yra į šiaurę nukreipti kambariai, atsiveriantys į vidinį kiemą O, Lucy!

"Ir ji vis dar yra tikras Londoneris!" sakė Lucy, kuris pridūrė netikėtą Signoros „Cockney“ akcentą. "Kaip Westminster buvo čia!" Ji pažvelgė į dvi angliškos eilės, sėdinčios viena nuo kitos prie stalo; per baltojo vandens ir raudonojo vyno butelius tarp anglų kalbos eilių; dėl mirusio karalienės ir vėlyvojo poetos laureato portretų, kurie pakabino rimtai už anglų kalbos; ir Anglijos bažnyčios pranešimas (Rev. Cuthbert Eager, M.A. Oxon.), kuris buvo vienintelis kitas sienų apdaila. „Šarlotė, ar ne manote, kad mes taip pat galėtume būti Londone, aš negaliu patikėti, kad ten yra ir kitų dalykų, tikriausiai todėl, kad esate taip pavargę“.

„Jūs tikriausiai valgėte puokštę ant šios mėsos“, - sakė Miss Bartlett. "Ir aš taip laukiau Arno! Kambariai, kuriuos Signora pažadėjo mums savo laiške, turėtų eiti į Arno." Signora neturėjo jokios teisės. „Kiekviena kamera yra tinkama man, - tęsė Mis Bartlett“, bet jūs neturėtumėte mėgautis nuostabiu vaizdu jau yra kryžius.

Lucy bijo būti savanaudis. "Šarlotė, neturėtumėte manęs sugadinti, be abejo, jūs taip pat turite turėti gražią Arno vaizdą." Bartlett, kurio kelionės išlaidas iš dalies sumokėjo Lucy motina? dosnumas, į kurį ji dažnai pateko. "Ne, ne, tu!" „Aš reikalauju, kad jūsų motina niekada man atleistų, Lucy“. "Ji niekada man to neatleis."

Moterų balsai buvo garsesni, bet taip pat atskleidė? jei tai būtinai turi būti pasakyta? tam tikras dirginimas. Jie buvo išnaudoti ir ginčijasi, nors jie apsimeta, kad vienas kitam nusižengė. Kai kurie jos kaimynai jau apsigyveno ir vienas iš jų? vienas iš tų, neturinčių vaikų darželio, nes jie buvo susitikę užsienyje? netgi buvo nervas, kuris pasilenkė į priekį ir trukdė jų ginčams. Jis sakė: „Turiu kambarį su gražiu vaizdu, turiu vieną.“ Miss Bartlett šoko.

Paprastai svečių svečiai jų neperžiūrėjo per dieną ar dvi, prieš kreipdamiesi į juos? ir dažnai pastebėjo tik po jų išvykimo, ar jie buvo „tinkami“ ar ne. Ji žinojo, kad tas, kuris įsibrovė, neturėjo manieros; ji neturėjo iš pradžių pažvelgti į jį. Jis buvo senas žmogus, turintis didžiulį augimą su atviru, švariu veidu ir didelėmis akimis. Šios akys turėjo kažką panašaus į vaikus, nors tai nebuvo senatvės vaikiškumas. Ką būtent tai būtų? Baigti išsiaiškinti, kad ne pats Bartlettas nepatyrė; Jos žvilgsnis klajojo žemyn į savo kostiumą, kuris, be abejo, jam nepastebėjo.Tikriausiai jis bandė susipažinti, kol jis žinojo, su kuo jis susiduria. Ji buvo šiek tiek supainiota, kai kalbėjo su juo, ir tada pasakė: „Gražus vaizdas, oi, gražus vaizdas!

„Tai mano sūnus“, - sakė senas vyras. „Jo vardas yra George, jis taip pat turi gražų vaizdą.“ „Ah,“ sakė Miss Bartlett, leisdamas Lucy'ui, kuris ketino ką nors pasakyti, net kalbėti. "Ką aš turiu galvoje," jis tęsė ", yra, jūs galite gauti mūsų kambarius, ir mes paimsime tavo, mes tiesiog prekiaujame." Geriau išvykę turistai buvo šokiruoti ir užuojauti naujokams. Atsakydamas į pasiūlymą, Miss Bartlett patyrė save kuo griežčiau, sakydamas: „Labai ačiū, bet tai neatsakė“. "Kodėl gi ne?" sakė senas vyras, abu ranka ant stalo. "Nes tai nėra klausimas, ačiū." „O, žinai, mums nepatinka ...“, - pradėjo Lucy. Vėlgi, jos pusbrolis neleido jai kalbėti. "Bet kodėl?" Jis nepaliko. "Moterys daro kažką gražaus, žmonės to nedaro." Tada jis nužudė abu kumščius ant stalo, kaip nekaltas vaikas, kreipėsi į savo sūnų ir tarė: „George, įtikink jį!“. 2 Akivaizdu, kad jie turėtų turėti kambarius, - sakė sūnus.

Jis nematė šių žodžių ponios, bet jo balsas išdavė sumišimą ir susirūpinimą. Liucija taip pat buvo sumišusi, tačiau suprato, kad susiduria su tuo, ką jie vadina „dešiniuoju kraštu“, ir ji turėjo nemalonų jausmą, kad ginčas padidės ir gilės kiekvieną kartą, kai turistai be vaikų darželio atidarė savo burną, kol jis nebebuvo kambarių ir gražių vaizdų klausimas, bet kažką visiškai kitokio, ką ji niekada nežinojo. Dabar senas žmogus karšta: kodėl nenorite jų prekiauti? jis paslėpė. Ką jie turi tik prieš jį? Pusę valandos jie būtų išvalę kambarius.

Tačiau protingas pokalbio subtilybėse? Dėl brutalaus smurto Miss Bartlett išnyko. Ji negalėjo įdėti pleišto į pleištą. Jos veidas paraudė nepatogumą, ir ji apsižvalgė, tarsi sakydama: „Ar tu visa tai mėgstate?“. Tada dvi mažos senosios ponios, sėdinčios šiek tiek toliau nuo stalo ir turėdamos apvalkalą, pakabino virš kėdės nugaros, pažiūrėjo ir aiškiai parodė: „Ne, ne mus; mes priklausome puikiai visuomenei.

„Valgyk, mano brangi“, - sakė ji Lucy, vėl žaisdama su kūnu, kurį ji anksčiau nepritarė. Lucy sakė, mumdamas, jie yra labai keista žmonės, su kuriais jie susiduria. „Tiesiog valgyk, mano brangus, ši pensija yra apleista, rytoj mes eisime kažkur kitur.“